AUTOMOBILIŲ SUPIRKIMAS ALYTUJE




Šiuolaikinėmis sąlygomis vairuojant automobilį labai padidėja žmogaus psichikai keliami reikalavimai. Automobilį vairuojančio žmogaus suvokimo ypatybės, dėmesio organizavimas, įgūdžiai, valia ir emocijos dažnai lemia sudėtingų situacijų baigti autokeliuose.

Vairuotojo veikla turi būti nagrinėjama kaip sudėtinga sistema, kurią sudaro trys tarpusavyje susijusios grandys automobilis-vairuotojas-kelias ir kurioje svarbiausioji grandis yra vairuotojas.

Tiksliau eismo aplinką, sudaro kelias, judantys ir nejudantys objektai ant jo, šalia kelio esanti erdvė, kuri turi įtakos automobilio eismui. Ši sistemos grandis daro sudėtingesnę prietaisą teikiamą informaciją ir, be to, betarpiškai veikia vairuotojo jutimo organus. Vairuotojas reaguoja į kelio sąlygų pakitimus, prietaisų parodymus, nusprendžia ir atitinkamai veikia.

auto-pardavimaiĮvertinant šias specifines vairuotojo veiklos sąlygas, būtina nagrinėti visus tris tarpusavyje susijusius sistemos automobilis—vairuotojas—kelias elementus.

Didėjant automobilių – greičiui ir jų eismo intensyvumui keliuose, vairuotoją užplūstą didžiulis informacijos kiekis, kurį apdoroti nepakanka jo psichofiziologinių galimybių. Padidėja reikalavimai važiavimo greičiui, kelio sąlygų suvokimo tikslumui, atsakomajai reakcijai į dirgiklius, dėmesiui, vairuotojo atminčiai ir kitiems psichiniams procesams, kurie, valdant automobilį, turi savo dėsningumus ir ypatumus.

POJŪTIS IR SUVOKIMAS

Mašiną vairuojančiam žmogui pojūtis yra pirmoji pakopa apdorojant gaunamą informaciją apie jį supančios aplinkos būklę ir pasikeitimą. Vairuotojas nuolat jaučia judančių ir nejudančių objektų ant kelio formą, dydį, spalvą, padėtį, automobilio valdymo prietaisus, garsinius signalus ir kt.

Pojūtis — tai daiktų ir materialaus pasaulio reiškinių, kurie betarpiškai veikia jutimo organus, atskirų savybių atspindys žmogaus sąmonėje.

Yra regos, klausos, uoslės, lietimo, judėjimo, vibracijos ir kitų pojūčių. Svarbiausią informaciją vairuotojui teikia regėjimas.

Žmogaus akies tinklainėje yra dviejų tipų ląstelės, reaguojančios į šviesos dirgiklius: lazdelės ir kolbelės. Dienos metu regima mažo jautrumo.

Aiškų vaizdą žmogus mato tik tuo atveju, jeigu nuo daikto sklindantys šviesos spinduliai patenka akies tinklainę. Be to, kai žmogus stebi artimus daiktus, akies lęšis tampa iškilesnis, o kai stebi tolimus daiktus— plokštesnis. Akies savybė sudaryti ryškius daiktų, esančių įvairiu atstumu nuo akies, vaizdus vadinama akomodacija. Vyresniame amžiuje akomodacija silpnėja.

Regima erdvė, kai akies obuolys nejuda, vadinama regėjimo lauku. Regėjimo laukas spalvotiems objektams yra daug mažesnis. Vairuotojai, kurių regėjimo laukas gerokai susiaurėjęs, vairuodami automobilį, gali klysti, pavyzdžiui, nepastebėti kelkraštyje pėsčiojo, neteisingai nustatyti atstumą iki šalia stovinčio arba lenkiamo automobilio, nepastebėti svarbių kelio sąlygų detalių sankryžoje ir kt.

Sutapdintas žmogaus regėjimo laukas (regėjimas abiem akimis) yra maždaug 120-130°. Didėjant automobilio greičiui, šis kampas mažėja. Pavyzdžiui, priešpriešiais važiuojant dviem automobiliams dviejų juostų keliu 140 km/h greičiu, abu vairuotojai dėl susiaurėjusio regėjimo lauko nebematys priešpriešinio automobilio už 15-20 m nuo prasilenkimo vietos. Regėjimo lauko dydis gali būti įvairus, tai priklauso nuo individualių žmogaus savybių.

Žmogaus akis sugeba skirti visas spalvas, tačiau žmogui iš prigimties gali būti sutrikęs spalvinis regėjimas. Toks sutrikimas vadinamas daItonizmu. Dažniausiai neskiriamos raudona ir žalia spalvos.

Šaltinis – Wikipedia ir superkame automobilius